Latvija 100
VIDEO ARCHYVAS PASAKOJIMAI STRAIPSNIAI ALBUMAS

PASAKOJIMAI

JONIŠKIO RAJONO LATVIAI. DRAUGIJA "AVOTS"

Kaip teigia latvių, Lietuvos‒Latvijos pasienio gyventojų tapatumo raidos 1918‒1940 m., tyrinėtoja Vilma Akmenytė, Lietuvos latviai jau tarpukariu steigė tautinio, kultūrinio pobūdžio draugijas, kurių centras kurį laiką buvo ir Joniškis. 1921 m. Lietuvos latvių atstovų suvažiavimo metu latvių švietimo ir kultūros centru buvo pasirinktas Joniškis, kaip labiausiai geografiškai priimtina vieta. Tais pačiais metais buvo įsteigta Lietuvos Latvių Sąjunga (Joniškis), turėjusi vienyti visus Lietuvos latvius.

Skaityti daugiau »

Joniškio Latvių draugijos „Avots“ sekmadieninė mokykla.

Dzintra Elga Irbytė – Staniulienė

Mokytoja, vertėja. 1953–1960 m. mokėsi Šiaulių J. Janonio vidurinėje mokykloje (dabar Šiaulių J. Janonio gimnazija); 1962–1964 m. – Šiaulių 9-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Šiaulių Ragainės progimnazija); 1964–1966 m. – Simeizo (Ukraina) vidurinėje mokykloje; 1966–1970 m. studijavo Šiaulių pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas) Filologijos fakultete.

1972–1976 m. Šiaulių 11-ojoje vidurinėje mokykloje rusų kalbos ir literatūros mokytoja; 1976–1994 m. – Joniškio suaugusiųjų vidurinėje mokykloje rusų kalbos ir literatūros mokytoja; 1994–2003 m. – Joniškio jaunimo mokykloje rusų kalbos ir literatūros mokytoja, ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Nuo 2004 -ųjų metų Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, nuo 2000 metų Lietuvos Nepriklausomų rašytojų sąjungos narė, apdovanota J. ir E. Šiulaičių literatūrinio fondo premija (2004). Už romanų „Kuršių vikingai“, „Išravėta širdis“, „Kilpa“ ir apysakos „Širdelių salos“ vertimus jai paskirtos Latvijos kultūros kapitalo fondo stipendijos. Dzintros Elgos Irbytės-Staniulienės išverstų knygų sąrašas išties ilgas. Tai L. Muktupavelos romanai „Pievagrybių testamentas“ (2003) ir „Kilpa“ (2004), E. Martužos romanai „Išravėta širdis“ (2005), ir „Neprotingoji“ (2011), V. Rūmnieko ir A. Miglos istoriniai romanai „Kuršių vikingai“ (2007) ir „Sveikas, linksmasis Rodžeri!“ (2014), M. Rungulio apysaka „Širdelių salos“ (2006); D. Dreikos kūrybos rinktinė „Vėjo juokas“ (2007), A. Aizpurietės kūrybos rinktinė „Plaukiotoja naktimis“ (2009), D. Dreikos romanas - rebusas „Tiesos iškasiniai“ (2016).

Skaityti daugiau »

Emma Dunce – Duncīte – Steponavičiene Jonišķu r. Lietuva.

Esmu dzimusi 1943. 03. 03. Kaut visu mūžu pasē nēsāju 1944. 04. 01. Ierakstu kā dzimšanas gadu. Mani tālie senči ir cēlušies no Latvijas, tie esot bijuši zviedru laiki. Muižnieki savus ļaudis parcēluši no vieniem saviem īpašumiem citos, kuri atradušies tagadējā Lietuvas teritorijā. Tāda veidā Lietuvas pierobežā izveidojās latviešu ciemati, kuros pat lietuviši runājuši skaidrā latviešu valodā. Tikai ģimenes veidot nevarēja jaukties, jo latvieši bijuši luterānticīgie, bet lietuvieši – katoļi. Mani vecākie vieni no pirmajiem pārkāpa šo likumu.

Mana tēva Eduarda Dunča vecākiem Vilimu n Emīlijai Dunčiem bija saimniecība, kurā par kalpon strādāja lietuviete – Valerija Kundrotaite – mana māte. Kaut arī tas bija pretrunā ar toreizējo nerakstītu likumu – viņi salaulājās. Dzīvot savu vecāko ģimenē nebija lemts. Jo tēvs bojā II pasaules karā. Māte aprecējās otrreiz.

Es dzīvoju sava tēva vecako Viļa un Emīlijas Dunču ģimenē. Tā sagadījās, kā tajā pašā laikā vectēvu ģimenē no toreizējā režīma slēpās mana tēva māsa Zenta ar vīru (tie bija 1949 – 1955 gadi). Viņiem tā bija nelaime, bet man sava veida laime. Tantei ģimenes nebija (varbūt tapēc) viņa mani uzņēma kā pašas bērnu. Mums izveidojās pilna ģimene trijās paaudzēs. Zem viena jumta dzīvojām: mani vectēvi, viņu meita un mazmeita. Kaut ļoti trūcīgu savu bērnību uzskatu par laimīgu. Galvenais siltums un mīlestība, kā mūsu ģimenē netrūka. Netiku dzirdējusi nevienu ļaunu vārdu vai paceltu balsi. Tas bija gaiš laiks. Tad nāca skolas gadi. Atceros, mājās runāja: „Kur to bērnu likt?“ Vai vest uz Rīgu pie vecāsmātes māsa, vai tepat Lietuvā laist lietuviešu skolā. Izvēlējās Lietuvu. Sākums bija grūts, jo es nesapratu nevienu vārdu lietuviešu valodā. Ātri „iebldurēju“ valodu. Mācījos labi. 1957 gadā beidzu Tautģiņu septiņgadīgo skolu. Iestājos Jonišķu II vidusskolā. Tikai bērniem, kuri atnācām no lauku skoliņām, ar mācīšanos vairs negāja tik gludi, jo tur bija gluži cits līmenis, tā arī es „nobiru“. Tagad uzskatu, ka tā bija vieglprātība. 1960 gadā atbraucu uz Rīgu. Dzīvoju pie savas vecāsmātes māsas Zaķusalā. Sala vēl bija vecā – ļoti mājīga, ar īpatnēju dzīvi.

Dēļu laipām bruģa vietā, malkas šķūnīšiem, Daugavu prētī logiem. Kuģītis, kurš mūs veda pāri upei katru pusstundu līdz piestātnei Turģeneva ielas galā. Palu laikā pilsētu sasniedzām iedami pa dzelzceļa tiltu. Tā es ļoti ātri iemīlēju savu Zaķusalu un Rīgu. Strādāju toreizējā fabrikā „Rekords“. 1965 gadā nodibināju ģimeni. Mans vīrs bija lietuvietis Steponavičius Antanas. Viņš dzīvoja Klaipedā un bija tālbraucējs jūrnieks. Divus gadus mēs dzīvojām Klaipedā, bet pēc Rīgas laikiem man tajā pilsētā nekas nelikās labi. Nevarēju pierast. 1967 gadā atgriezos laukos. Tajās pašās mājās, kur pagāja mana bērnība un vēl bija dzīvi abi mani vecietēvi, kuriem jau bija vajadzīga palīdzība. 1967.g. piedzima mans pirmais dēls – Sigitas. Mans vīrs arī atgriezās no jūras un sāka strādāt dzelzceļniekos par šoferi, tā arī nostrādāja līdz pensijai, visi viņa ģimenes vīrieši bija dzelzceļnieki. Kāmēr auga mans pirmais dēls es dzīvoju mājās, jo vecāmāte bija ļoti slima (viņa 12 gadus nogulēja uz gultas). Tanī pašā laikā pabeidzu Jonišķu I – mo vidusskolu. Paaugās puika, sāku strādāt ciema padomē, biblIotēkā.

1975 gadā piedzima mans otrais dēls Māris. Pēc dekreta vēl atgriezos biblIotēkā tikai īsu laiku. Kādu laiku strādāju fermā, jo daudz ko gribējās iegādāties, plēsos ar darbiem kā traka. Tad nāca neatkarības gadi. Sākām strādāt savu vecotēvu zemi. Mans dēls un es vēl joprojām dzīvojām savu vecotēvu vecajās mājās un apstrādājām savu zemi. Jaunākais dēls ar sievu Oksanu un dēlu Manti arī nav nekur tālu mukuši, tikai līdz blakusciemam Daunoriškiai. Mazdēls mācās Jonišķu lauksaimniecības skolā. Abi vēcāki strādā tāpat Lietuvā. Agrajos vasaras rītos, kad sēžu ar savu kafijas krūzi starp bišu stropiem zem vecātēva stādītiem simtgadējiem kokiem, jūtos laimīga.

Laima Norvaišienė.

Aš, Laima Norvaišienė, gimiau Joniškio r. Latveliškių kaime. Jame prabėgo mano vaikystė. Mokiausi garsiojoje Medvilionių pradinėje mokykloje, kurios slenkstį pirmą kartą peržengiau 1965 metais. Augau latvių šeimoje, todėl pradėjusi lankyti pirmą klasę, ne kažin ką supratau lietuviškai. Bendravimas su mokytoja pamokose buvo gana įdomus: mokytoja kalbėjo lietuviškai, aš – latviškai. 1969 metais, baigusi pradinę mokyklą, pradėjau lankyti Kriukų vidurinę mokyklą. Vėliau mokiausi Kauno kooperacijos technikume ir grįžau dirbti į Joniškį. Šiame mieste sukūriau šeimą: vyras – Simonas, buvęs kelininkas, užauginome du sūnus – Rolandą ir Arvydą.

Esu kilusi iš latvių šeimos, tad iki šiol moku šią kalbą. Pasidomėjusi šeimos istorija, sužinojau, kad latviai buvo ne tik tėvai, bet ir seneliai. Senelis Jokūbas Kalnas buvo gimęs 1871 m. Latvijoje, močiutė Laviza Rozental, gimusi1884 m., gyveno Lietuvos-Latvijos pasienyje. Seneliai susituokė 1900 m. ir apsigyveno Mergiūnų kaime. Senelių šeimoje gimė 9 vaikai, iš kurių vienas mirė kūdikystėje. Seneliai užaugino du sūnus ir šešias dukras. Vyresnieji vaikai sukūrė šeimas ir paliko namus, su seneliais liko gyventi jauniausioji dukra Ana. Seneliai, kaip įprasta tiems laikams, nuomojosi ūkį ,,iš pusės“, tad neretai šeima keldavosi iš vienos vietos į kitą. Seneliams namais buvo tapę Šiaurės Lietuvos kaimai Vaškų apylinkėse (Pasvalio r.), Guostagalis Pakruojo rajone, o galiausiai jie atsikėlė gyventi į dabartinį Joniškio rajoną, Latveliškių kaimą, į Ribų dvarą. Sukaupę pinigų senelis ir vyriausias jo sūnus Rudolfas lygiomis dalimis nusipirko žemės ir ėmė statyti namus. Kai sudegė dvaro savininkės ūkinis pastatas, ji atidavė seneliui nusigriauti. Senelis parsivežė iš gaisravietės likusias plytas ir 1939 metais pastatė namą. Darbšti senelių šeima greitai išplėtė savo ūkį: pastatė dar kelis ūkinius pastatus, įsigijo gyvulių bandą. Šeimos moterys garsėjo darbštumu, buvo puikios rankdarbių meistrės: siuvinėjo, mezgė, verpė, audė. Senelių šeimos likimo liniją staigiu posūkiu pasuko istoriniai įvykiai. 1949 metais senelis, močiutė ir jauniausioji jų dukra Ana buvo ištremti į Sibirą. Beveik dešimtmetis prabėgo Irkutsko srityje. Į tėviškę seneliai Kalnai daugiau nesugrįžo, jie mirė ir buvo palaidoti Sibiro žemėje. Dukrai Anai buvo leista grįžti iš tremties, tačiau Lietuvoje gyventi leidimo negavo – Aną priglaudė giminaičiai Latvijoje. Lietuvoje likusiems senelių vaikams, tarp jų ir mano mamai, teko slapstytis pas giminaičius. Į gimtuosius namus mama su seserimi Lione sugrįžti galėjo tuomet, kai ištekėjo ir pakeitė pavardes. Abi seserys visą likusį gyvenimą praleido savo gimtuosiuose namuose: viena gyveno vienoje namo pusėje, kita – kitoje. Šiuo metu senelių Kalnų namai netušti: juose gyvena tetos Lionės dukra su šeima. Namuose iki šiol saugoma šeimos Biblija, išleista 1897 metais. Joje ranka įrašyti senelių ir jų vaikų vardai, pavardės, gimimo ir mirties datos.

Pasakojimas iš Zilvijos ir Jokūbo Zentelių gyvenimo.

Viena iš šiaurės Lietuvos latvių šeimų buvo Zilvijos ir Jokūbo Zentelių. šeima. Jokūbo Zentelio tėtis latvis K. Zentelis iš Latvijos atvyko į Lietuvą (dabar Šiaulių r. Gruzdžių apylinkė) XIX amžiuje, laikotarpyje, kai grafas Naryškinas kvietė latvius ir vokiečius prižiūrėti jo Lietuvoje įsigytų miškų valdų. Zentelienės senelis latvis Janis Miliūnas atvyko į Lietuvą taip pat, XIX amžiaus pabaigoje, įsigijo žemės, pasistatė namus ir gyveno (dabar Akmenės r. Biliūniškių k.). Zilvija ir Jokūbas Zenteliai susituokė 1951 m. ir šeima apsigyveno Jokūbo statytame name. Namas buvo pastatytas žemės sklype, priklausiusio Jokūbo mamai Vasyliškio vienkiemyje, priskirto prie Norvaišių k. Didelę sodybą iš visų pusių juosė medžiai: topolių eilė iš šiaurės, žiemą ir vasarą žalios eglės nuo miško pusės, liepos sodybos pietų pusėje, nuo kelio rytų pusėje pušys, tujos, vidury kiemo tarp kitų medžių, didelis ievos medis, kuris kiekvieną pavasarį kvapniais žiedais viliodavo bites ir baltais žiedlapiais nuklodavo kiemą. Sode buvo virš 100 vaismedžių ir vaiskrūmių, bitynas su Jokūbo Zentelio gamintais aviliais.

Jokūbas Zentelis dirbo kolūkyje kalviu, gamino įvairius namų apyvokos reikmenis. Taip pat 1970 m. kraštotyrininko Antanas Stravinsko išleistoje knygelėje apie Gruzdžių apylinkės kalvius rašoma ,,Kalvis mėgo tvarką ir grožį. Visoje namų aplinkoje neteko pamatyti netvarkingai išmėtytų namų apyvokos daiktų ar padargų. Kambariuose matėme gražių jo darbo rūbų kabyklų, metalinių (viela išpintų) taburečių, gėlių padėklų ir kitokių dalykų. Jokūbas Zentelis buvo didelis gamtos mylėtojas ir jos grožio gerbėjas. Aplink tvarkingą sodybą buvo didelis sodas, jame bičių aviliai“. Zilvija buvo labai darbšti, be buities darbų, siuvo savo vaikams rūbelius, nėrė, mezgė šeimos nariams raštuotas pirštines ir kojines bei kt. rankdarbius. Namuose buvo kalbama latvių kalba, švenčiamos latvių liuteronų šventės. Prieš pradedant lankyti mokyklą, tėvai vaikus mokė skaityti, šalia lietuviško raidyno buvo ir latviškas vadovėlis ,,Abece“ pirmai klasei, 1957 m. leidimo. Zilvija ir Jokūbas Zenteliai išaugino keturias dukteris ir du sūnus. Vaikus leido mokytis, visi baigė aukštąsias ar aukštesniąsias mokyklas, įgijo įvairias specialybes, dirba Lietuvoje. Vaikai iš tėvų paveldėjo darbštumą, polinkį amatams ir rankdarbiams, meilę bitėms ir gamtai, šeimose puoselėja tėvų tradicijas, nes ,, Žmogus yra niekas be savo šaknų [K. Vonegutas]“.

Iš Zelmos Zentelytės Krupelienės gyvenimo.

Atvykau gyventi į Joniškį 1972 metais baigusi Šiaulių medicinos mokyklą, pagal paskyrimą. Šiame mieste prieš tai net nesilankiau, todėl mintys sukosi apie laikiną darbą. Atsitiko taip, kad ir likau Joniškio ligoninėje, kurioje dirbau beveik visą gyvenimą - daugiau nei 45 metus. Mane supo rūpestingi bendradarbiai, gerbiu ir myliu juos. Šis darbas niekuomet nebuvo lengvas, tačiau jame visuomet mačiau prasmę ir būtinybę. Ilgos naktys budint prie ligonių lovų, kartu su jais išgyventas skausmas iki paskutinio atodūsio mane augino dvasiškai. Visuomet turėjau daug noro padėti kiekvienam šalia esančiam, todėl nematau savęs kitoje profesijoje.

Esu Lietuvos latvė. Mūsų gimtuosiuose namuose visada kalbėjome latviškai. Mano vyras Edmundas buvo lietuvis. Augant mūsų vaikams, namuose buvo girdimos dvi kalbos: lietuvių ir latvių. Niekada dėl to nekilo problemų, kai vaikai į tėtį kreipėsi lietuviškai, o į mamą latviškai. Iki šių dienų su savo sesėmis ir broliais, savo vaikais kalbame gimtąja kalba ir puoselėjame tradicijas. Radę skelbimą laikraštyje apie naujai atsidarančią sekmadieninę latvių mokyklą, buvome labai laimingi. Gavome galimybę gilinti žinias ir tobulinti kalbos įgūdžius. Vaikai lankė mokyklą atsakingai ir labai mylėjo atsidavusią darbui mokytoją - Nataliją Franckaitienę. Po pamokų, grįžę į namus, taisydavo mano klaidas ir taip mokėmės kartu.

Mūsų šeima nuo seno puoselėjo bitininkystę. Tiek iš mano mamos, tiek iš tėčio pusės bitininkystė buvo praktikuojama. Mano tėtis daugiau nei 66 metus paskyrė bitelių priežiūrai. Tėtis mokė bitininkystės paslapčių ir meilės šiam amatui. Paveldėjau vieną avilį, nuo jo ir prasidėjo mano savarankiškas bitininkės kelias, kuris tęsiasi nuo 1996 metų. Bitės užbūrė mūsų šeimą, visi žavėjomės jų darbu, skaniu medumi ir kitais produktais. Sodas pasidarė pilnas, kai jame apsigyveno vis daugiau bičių šeimų. Jos tapo mūsų neatsiejama šeimos dalimi.

Gražiausi gyvenimo metai yra augant vaikams. Kartu su jais stebėjome žydinti sodą, skrendančią kamanę, glostėme užklydusius kačiukus, bei gelbėdavome sužeistus balandžius. Auginome triušių būrį, ir visuomet mūsų namuose laukdavo mylima katė. Katės keitėsi, vaikai augo, o įamžinti pasikeitimus visuomet norėjau. Ryškinau nuotraukas mažoje virtuvėje su raudona lempute ir taip pripildžiau ne vieną vaikų albumą, su jų asmenine istorija. Užaugus vaikams fotografija iš mano gyvenimo niekur nedingo. Pradėjau įamžinti savo sodo istoriją. Aplinkiniai mano gėlynus nekukliai vadina ,,Zelmos Olandija". Iš to ir gimė asmeninė fotografijų paroda, surengta 2009 metais.

Gražiausi gyvenimo metai yra augant vaikams. Kartu su jais stebėjome žydinti sodą, skrendančią kamanę, glostėme užklydusius kačiukus, bei gelbėdavome sužeistus balandžius. Auginome triušių būrį, ir visuomet mūsų namuose laukdavo mylima katė. Katės keitėsi, vaikai augo, o įamžinti pasikeitimus visuomet norėjau. Ryškinau nuotraukas mažoje virtuvėje su raudona lempute ir taip pripildžiau ne vieną vaikų albumą, su jų asmenine istorija. Užaugus vaikams fotografija iš mano gyvenimo niekur nedingo. Pradėjau įamžinti savo sodo istoriją. Aplinkiniai mano gėlynus nekukliai vadina ,,Zelmos Olandija". Iš to ir gimė asmeninė fotografijų paroda, surengta 2009 metais.

Abu vaikai baigė Joniškio A. Raudonikio menų mokyklą dailės skyrių. Aiva pradėjus lankyti teatro studiją ,,Bendraamžiai" susižavėjo šia meno sritimi ir krimto rimtus režisūros mokslus Klaipėdos universitete. Su didžiuliu jauduliu skubėdavau į kiekvieną premjerą. Šiuo metu dirba pagal savo profesiją Klaipėdos rajone. Sūnus Aivaras - reklamos specialistas, dirba Šiauliuose. Papildomai įgijo fotografo ir suvirintojo specialybes. Ir suaugęs mamos išpuoselėtus gėlių žiedus fotografuoja su didele aistra. Didžiuojuosi savo atžalomis - jie tapo gerais žmonėmis.

Mano tėvelių darbštumas ir kruopštumas keliavo iš kartos į kartą. Mama mus dar mažyles mokė megzti, nerti, siūti. Jaunystėje šie įgūdžiai leido visada atrodyti gražiai ir stilingai. Šiuo metu mezgimas atlieka estetinę funkciją. Jau antrus metus dalyvauju Joniškio krašto tautodailininkų ir amatininkų parodose. 2017 metais Šiaulių bibliotekoje su seserimis dalyvavome Zentelių šeimos parodoje. 2018 metais Latvijos šimtmečio proga dalyvavau Joniškio bibliotekos surengtame minėjime, pristačiau savo kurtus rankdarbius. Ta pačia proga, Vilniuje su sesėmis pristatėme pirštinių, riešinių, kojinių ir nėrinių parodą. Šiuo metu turiu daugiau laiko savo veikloms. Kuriu grožį sode ir mezginių raštuose. Toliau minu savo pėdas Joniškio žemėje. Savas tapo šis kraštas ir mieli jo žmonės.